Kokybiški žoliniai pašarai – didesnio pieno ūkio pelningumo pagrindas

Projekto  „Žolinių pašarų gamybos optimizavimas pienininkystės ūkiuose, panaudojant inovatyvias technologijas“ (paramos sutartis Nr. 22BV-KE-24-1-05902-PR001) vykdomas pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano intervencinę priemonę „Europos inovacijų partnerystė žemės ūkio našumo ir tvarumo srityje“ viešinimo straipsnis

Aut. Kristina Katinienė, doc. dr. Evaldas Klimas, Algirdas Dačkevičius

Efektyvi žolinių pašarų gamyba tampa vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių pieno ūkių konkurencingumą, gyvulių sveikatingumą ir gamybos savikainą. EIP projektą 2025–2027 metais įgyvendina Lietuvos pieno ūkių asociacija kartu su VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkais ir konsultantais bei AB „Žemaitijos pienas“. Jo tikslas – didinti pieno ūkių konkurencingumą diegiant inovatyvias technologijas ir mokslo žinias praktikoje. Projekto veikla vykdoma 5 rajonuose, jame dalyvauja dešimt pieno ūkių, bendradarbiaujančių su AB „Žemaitijos pienas“, kuriuose praktiškai išbandomi naujų produktyvių sėtinių žolynų įrengimo  ir pažangūs žolinių pašarų gamybos sprendimai konkrečiomis ūkių sąlygomis.

 Šiandien daugelis pieno ūkių vis dar susiduria su kokybiškų baltymingų pašarų trūkumu. Dažniausiai šėrimo pagrindą sudaro kukurūzų silosas, kuris pasižymi didele energetine verte, tačiau turi mažai baltymų. Todėl ūkininkai priversti pirkti brangius baltyminius priedus, dažniausiai importuojamus sojų rupinius, o tai didina pieno gamybos savikainą ir mažina ūkių konkurencingumą. Projekte siekiama šią problemą spręsti parenkant kiekvienam laukui tinkamiausius žolinių augalų mišinius, atsižvelgiant į dirvožemio savybes, reljefą ir drėgmės sąlygas, o optimalų pjūties laiką nustatyti, stebint augalų vegetaciją moderniomis technologijomis.

Sprendžiant prekinių pieno ūkių žolinių pašarų gamybos problemas, išskirtinis dėmesys skiriamas ankštinių žolių vaidmeniui žolynuose, nes jos yra pigiausių pašarinių baltymų ir nemokamo ekologiško biologinio azoto šaltinis. VDU Žemės ūkio akademijos docento dr. Evaldo Klimo teigimu, jei jų mišinyje sudaro ne mažiau kaip 40 proc., pieno baltymingumas gali padidėti iki penktadalio. Kokybiški žoliniai pašarai gerina atrajotojų virškinimą, didina pieno riebumą, baltymingumą, gerina skonines savybes ir leidžia sumažinti priklausomybę nuo kombinuotųjų pašarų. Skaičiuojama, kad naudojant itin kokybiškus žolinius pašarus iš vienos karvės galima primelžti daugiau kaip 8 tūkst. litrų pieno per metus net nenaudojant kombinuotųjų pašarų.

  Viena svarbiausių projekto naujovių – pažangių technologijų taikymas. Žolynų būklė vertinama naudojant palydovinę stebėseną, kuri leidžia nustatyti žaliosios biomasės kiekį, augalų aprūpinimą azotu bei tiksliai prognozuoti optimalų pjūties laiką. Surinkti duomenys analizuojami dirbtinio intelekto sprendimais, o ūkininkams pateikiamos konkrečios rekomendacijos. Kartu atliekami dirvožemio ir pašarų cheminiai tyrimai sertifikuotose laboratorijose. Tokia sistema leidžia sumažinti gamybos sąnaudas, taupyti kurą, atsisakyti nereikalingų darbų ir išsaugoti didžiausią pašarų maistinę vertę.

Pirmaisiais projekto metais veikla pradėta penkiuose skirtingų rajonų ūkininkų ūkiuose. Šiemet prie jų prisijungė dar penketas ūkininkų. Bendras naujai įrengtų produktyvių sėtinių žolynų tiriamų laukų apimtis siekia apie 150 hektarų. Projekto dalyviai reguliariai renkasi praktiniuose seminaruose. Kovo 18 dieną Telšiuose vykusiame susitikime VDU Žemės ūkio akademijos docentas dr. Evaldas Klimas aptarė svarbiausius pavasario darbus žolynuose. Pasak mokslininko, produktyvus sėtinis žolynas prasideda nuo tinkamo tręšimo. Ankstyvą pavasarį svarbu žolynus aprūpinti fosforu ir kaliu, naudojant subalansuotas kompleksines trąšas, kurių rekomenduojamas N:P:K santykis – 1:2:3. Toks tręšimas užtikrina didesnį derlių ir geresnę pašarų kokybę. Mokslininkas priminė, kad netręšiamas žolynas maždaug per šešerius metus praranda produktyvumą ir grįžta į natūralią pievą.

Seminare taip pat aptarti augalų maisto medžiagų poreikiai, skirtingų varpinių žolių azoto normos, organinių trąšų panaudojimas. Dr. E. Klimas akcentavo, kad itin vertinga trąša yra skystas mėšlas, tačiau produktyviuose žolynuose su ankštiniais augalais jo norma neturėtų viršyti 25 kubinių metrų hektarui vieną kartą per vegetaciją. Jaunų pirmamečių žolynų skystu mėšlu tręšti nerekomenduojama.

Praktiniai patarimai buvo labai konkretūs – laiku patręšti žalienas, nevažiuoti į per šlapią dirvą, nesėti į šaltesnę nei 8 °C dirvą, akėti išretėjusius žolynus ir ruoštis naujų žolynų įrengimui. Seminarą docentas baigė žodžiais: „Ką pasėsi, tą ir pjausi, kaip patręši, taip ir šienausi.“

Projektas pristatytas ir jubiliejinėje 30-ojoje tarptautinėje žemės ūkio parodoje „Ką pasėsi... 2026“, vykusioje VDU Žemės ūkio akademijoje. Seminare buvo aptarti pieninių karvių fiziologiniai poreikiai, raciono subalansavimas, produktyvių žolynų mišinių sudarymas ir ankštinių augalų reikšmė mažinant išlaidas baltyminiams priedams bei mineralinėms trąšoms.

Gegužės 21 dieną viename Šilalės rajono ūkyje surengtame praktiniame seminare buvo įvertinta praėjusiais metais įsėtų žolynų būklė. Pasak doc. dr. Evaldo Klimo, dėl pavasarinės sausros ir žemų nakties temperatūrų žolynų augimas šiemet buvo lėtesnis, tačiau atšilus orams augalai sparčiai perėjo į generatyvinį vystymosi tarpsnį. Todėl mokslininkas rekomendavo pirmąją pjūtį atlikti gegužės 25–31 dienomis, kol pašaruose dar išlieka didžiausia maistinė vertė. Taip pat priminta saugoti žolėje besislepiančius stirniukus.

Po pirmosios pjūties rekomenduota žolynus nedelsiant papildomai patręšti – apie 100 kg/ha karbamido arba 130 kg/ha amonio salietros. Esant sausroms siūlyta taikyti tręšimą per lapus – 300 litrų vandens, 10 kg karbamido ir 2 litrai biologinio stimuliatoriaus.

Birželio 22 dieną projekto dalyviai susitiko Šlilutės rajono ūkininkų ūkyje. Čia buvo vertinamas šiemet įrengtas žolynas su vikių ir avižų antsėliu. Įvertinus meteorologines sąlygas, rekomenduota antsėlį pjauti po karščio bangos, apie liepos 1 dieną, paliekant 10 cm aukščio ražieną. Po pjūties žaliąją masę rekomenduota nedelsiant vartyti, po maždaug dešimties valandų grėbti į sąvalkas, o presuoti naudojant preso peilius, kad būtų užtikrinta geresnė fermentacija. Nuvalius laukus siūlyta papildomai tręšti azotu, o esant sausrai taikyti tręšimą per lapus. Tą pačią dieną apžiūrėtas ir kito ūkininko pernykštės sėjos žolynas, kuris, nepaisant nepalankių sausringų orų, buvo gerai susiformavęs ir po pjūties bus papildomai tręšiamas.

Projekto organizatoriai tikisi, kad sukaupta praktinė patirtis leis pieno ūkiams sumažinti priklausomybę nuo importinių baltymų, padidinti produktyvumą ir pelningumą, o AB „Žemaitijos pienas“ galės supirkti dar aukštesnės kokybės žaliavinį pieną. Galiausiai laimės ir vartotojai, kuriuos pasieks maistingesni bei aukštesnės kokybės pieno produktai. Šis projektas tampa pavyzdžiu, kaip mokslo žinios, inovacijos ir ūkininkų praktika gali susijungti kuriant tvarią, konkurencingą ir ateities iššūkiams pasirengusią Lietuvos pienininkystę.